Alpinizmas. Šešėliai ant pasaulio stogo (video)

2014-01-22

Autorius:xteam.lt

Tiems, kurie pabuvojo Himalajuose ar  bent jau domisi alpinizmo istorija, žodis “šerpas” yra puikiai pažįstamas. Šie žmonės yra nepamainomi pagalbininkai, be kurių nebūtų įvykusi didžioji dalis istorinių alpinistinių žygių. Kiek kartų jie yra kopę į aukščiausias viršukalnes, niekas nesuskaičiuos. Apie juos nepranešama naujienų žiniose, nebet žūsta kažkoks garsus alpinistas, o kartu su juo ir palydovas.

Vieniems alpinistams žygiai į aukščiausias pasaulio viršukalnes yra gyvenimo būdas ir tikslas. Kitiems gi- tai vienkartinis žygdarbis. Kelionių fotografijos ilgai mena išgyventus jausmus ir įveiktus sunkumus. Tačiau mažai kas prisimena žmones, kurie buvo tarsi nematomi alpinistų šešėliai ir, be kurių pagalbos žygis būtų likęs tik svajone. Visus tuos stiprius, ištvermingus, mažo ūgio kalniečius vadina šerpais. Tačiau tai neatitinka tikrovės.

Viena iš Himalajuose gyvenančių tautų, primoji išmokusi pragyventi iš alpinizmo- šerpai. Būtent dėl šių žmonių ištvermės ir visi kiti nešikai imti vadinti šerpais. Maži žmonės, gyvenantys milžiniškuose kalnuose,  kartu su svetimšalių manta nešdami ir svetimą šlovę, net negalvoja rizikuoti savo gyvybėmis, tačiau dažniausiai žūsta po lavinomis ir  giliuose tarpekliuose.

Pirmasis Everesto viršuklanę pasiekęs šerpas- Tenzing Norgay. Už tokią garbę jis turi būti dėkingas likimui ir Anglijos karalienei. Jos karūnavimo jubiliejui ir buvo skirtas šis istorinis žygis. 1953 metais profesionalus alpinistas Edmund Hillary nešiku pasamdė Tenzing Norgey. Dėl šio žygdarbio šerpas tapo nacionaliuniniu herojumi. Baigęs kopti į kalnus, jis net įkūrė Himalajų alpinizmo institutą. Tai buvo pirmasis ir, greičiausiai, paskutinis atvejis, kai paprastas nešikas išgarsėjo visame pasaulyje.

“Esu laimingas žmogus. Toli gražu ne viesiems šerpams taip sekėsi. Dauguma iš jų žuvo nuo ligų ar kopdami į kalnus”,- sakė Tenzing Norgey.

Kiti gi jo tėvynainiai, kuriems neteko paragauti šlovės,  tęsė komercinius žygius, kol vieni neatgulė po žeme, o kiti nesuseno. Dažniausiai savo alpinistinę karjerą šerpai pradeda būdami vos 15-16 metų, o į kalnus tempia sunkius, apie 50 kg sveriančius krovinius. Pradedantieji kopia į kalnus be jokio išankstinio pasiruošimo, dažnai alpinistinius takus mina avėdami paprasčiausiomis guminėmis šlepetėmis. Kuo geresnis apavas, tuo aukštesnė nešiko padėtis. Specialūs trekingo batai jiems yra nepaprastai didelė prabanga.

Aukštuose kalnų taškuose nešiko kaina priklauso ne tik nuo jo patirties, bet ir nuo įrangos bei drabužių. Jei samdomas šerpas neturi pakankamai šiltų drabužių ar būtinos įrangos, tuo privalo pasirūpinti jo darbdavys, t.y. alpinistas. Rimtoms ekspedicijoms paprastai samdomi tik didelę patirtį turintys nešikai.

“Pėsčiųjų” maršrutuose, dar nepasiekus sniego zonų, tarp keliaujančių jakų ir mulų galima sutikti labai varganai atrodančių nešikų. Pagrindinis jų įrankis- didžiulė ant nugaros nešama pintinė. Vis dėlto labiausiai stebina ne tai, o per amžių amžius ištobulinta krovinių nešimo technika. Didžiausias pakrautos pintinės svoris tenka galvai, o tiksliau- kaktai. Ant jos juosiama plati juosta ir kabinama pintinė.

Pakrautos pintinės viršuje yra dvi virvės, už kurių nešikas prilaiko krovinį pavojinguose maršruto ruožuose. Kitas ne mažiau svarbus nešikų kelionės atributas- trumpa T formos lazda. Jos ilgis ir forma pasirinkti neatsitiktinai. Susilenkęs po kroviniu nešikas atsiremia į ją ir kelionės, ir “poilsio” metu. Poilsio valandėlės labai neįprastos- nešikai ilsisi stovėdami, remdami  lazdą į specialiai tam skirtą išpjovą pintinėje. Toks poilsio būdas leidžia atsikvėpti net labiausiai tam netinkamose vietovėse. Trumpas atokvėpis ir nešikas gali judėti aukštyn.

Pasivyti, o juolab aplenkti,  šerpą su 50 kg kroviniu beveik neįmanoma. Juokajama, kad alpinistams pasiekus bazinę stovyklą, jie ten randa pastatytas palapines ir nuobodžiaujančius šerpus. Taigi, tik žmonės, išaugęs aukštuose kalnuose, žino, kaip reikia į juos kopti. Šerpai eina mažučiais žingsneliais, nelygia trajektorija, stengdamiesi labai ekonomiškai išnaudoti savo jėgas. Be sustojimų, nesidarydami į šalis, susilenkę po savo kroviniu, šie žmonės keliauja beveik nekeisdami tempo.

Viena lankomiausių vietų Himalajuose- pietinė Everesto bazinė stovykla. Be ekspedicijų, keliaujančių į aukščiausią planetos tašką, į 5364 metrų aukštį pakyla ir tūkstančiai turistų iš viso pasaulio. Aišku, kad visą jiems reikalingą mantą ant savo pečių tempia šerpai. Jie taip pat atlieka ir gausybę kitų darbų. Labiau patyrę šerpai atlieka kalnų gidų vaidmenį. Kiti užsiima sunkesniu darbu: kopiantiems alpinistams tiesia “tiltus” iš kopėčių ir turėklų, stato laikinas poilsio stovyklas.

2012 metų gegužės 3 diena labai svarbi visam Nepalui: Nepalo nacionalinė kalnų gidų asociaciaja priimta į Tarptautinę  kalnų gidų federaciją (IFMGA). Galiausiai su žmonėmis, be kurių vargu ar pasaulis turėtų tokią Himalajų alpinizmo istoriją, dabar bus skaitomasi. Ateityje šerpas bus ne tik nešikas ir “juodų” darbų atlikėjas, o pilnateisis gidas.

Tų pačių metų rudenį Nepalo Vidaus reikalų ministerija įpareigojo visus svetimšalius turistus bei alpinistus samdytis ne mažiau nei vieną gidą. Nustatytas ir minimalus mokestis už tokią paslaugą- 10 dolerių per vieną dieną. Toks sprendimas priimtas padažnėjus nelaimingiems nutikimams Nepalo nacionaliniuose parkuose. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.