Baimė- kiekvienam ekstremalui pažįstamas jausmas

2013-12-10

Autorius:xteam.lt

Baimė- tikro ar įsivaizduojamo pavojaus sukeliama emocija susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tai prigimtinė reakcija atsirandanti ankstyvoje vaikystėje. Ši emocija gali perspėti apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės. Žmogus baimės jausmą savyje nešiojasi visa gyvenimą. Tik šio fakto pripažinimas gali tapti pirmuoju žingsniu, kuomet baimė bus ne tik nuolatinis palydovas, tačiau atneš teigiamus rezultatus bei pasitenkinimą, o ne nusivylimą ar skausmą. 

Baimė turi tris formas:

1. Paralyžiuojanti baimė, kai žmogus jaučiasi visiškai bejėgis prieš iškilusį pavojų. Šioje situacijoje esantiems reiktų pasistengti nesinerventi dar labiau, nepanikuoti, kad nepablogintumėt savo situacijos. Žmogus, juntantis tokią baimę, tampa pasyvus, glebus. Dažnai jis iš anksto vengia ekstremalių situacijų, kurios gali iššaukti tokį jausmą.  

2. Mobilizuojanti baimė, kai susiduriama su įveikiamu pavojumi arba sutelkiamos visos jėgos jam nugalėti. Streso hormonas adrenalinas plūsteli į kraują. Organizmas pereina į „parengties“ būseną. Žmogus jaučia savotišką jėgų antplūdį, jo judesiai tampa greitesni ir energingesni, jis jaučiasi stipresnis ir iš tiesų gali padaryti daugiau nei įprastomis sąlygomis. Adrenalinas sukelia ir teigiamas emocijas, vėliau euforiją, kad pavyko suvaldyti baimę ir įveikti sudėtingą situaciją. Tokie žmonės ypatingai aktyvūs. Jie linkę užsiimti ekstremaliu sportu, dažnai negalvojantys apie savo veiksmų pasekmes ir neprisimantys už jas atsakomybės.

3. Baimė, kuri padeda ir motyvuoja. Kad bet kokia mūsų veikla būtų efektyvi, produktyvi ir nešanti pasitenkinimą, baimė neturi vaidinti svarbiausio vaidmens. Ji turi tik skatinti ir “suteikti tonusą”. Baimė gali žmogų nukreipti tinkama linkme, kur link derėtų judėti arba ne.  Užplūdus adrenalinui , smegenų veikla suaktyvėja ir žmogus mąsto, kaip išspręsti susidariusią problemą (išskyrus pirmąsias dvi baimės stadijas, kai žmogus stengiasi negalvoti apie pavojų).  Galiausiai pasiekiama mobilizacinė stadija, kai pradedami priimti užtikrinti sprendimai, nors pavojinga situacija dažnai gali nekontroliuojamai keistis.

Tam, kad įveiktume baimę ir ji pasitarnautų mums, reikia suprasti, kad negalime pilnai kontroliuoti vienos ar kitos situacijos.Galime tik atsakyti už savo veiksmus ir keisti susidariusią padėtį.

Štai ką apie savo emocijas prieš startą pasakoja Formulės 1 pilotas Luisas Hamiltonas:

“Aš esu žmogus ir turiu nervus. Tačiau kalbu tik apie nervinį jaudulį, o ne apie baimę patirti nesėkmę- man šis jausmas svetimas. Paprasčiausiai jauti adrenalino antplūdį ir galvoji tik apie tai, kaip geriau startuoti, kaip įveikti pirmą posūkį…

Niekuomet nežinai, kuria linkme trasoje pakryps įvykiai: tu išlėksi į kairę arba į dešinę, staiga arba per vėlai stabdysi, į tave atsitrenks varžovas arba nuleis padangą. Klaustukų labai daug, tačiau tai įdomu! Jaudulys kyla ir dėl to, kad savo energiją reikia kontroliuoti bei išsaugoti visų lenktynių metu. Tai labai svarbu. Šį jaudulį jaučiu nuo pat savo karjeros pradžios. Ir kol šis jausmas bus manyje, darysiu tai, ką lig šiol darau.

Visos lenktynės, buvusios mano karjeroje, yra labai skirtingos. Niekuomet nepraradau pozityvaus nusitekimo, tačiau į visas klaidas ir nesėkmes aš reaguoju  jautriai.”