Unikalūs užmojai: Modesta Morauskaitė ketina šturmuoti ir vasaros, ir žiemos olimpines žaidynes

2013-01-16

Autorius: Monika Kazlauskaitė/ sportin.lt

Foto iš asmeninio M.Morauskaitės archyvo

Nuo šešerių – kalnų trasoje, nuo dvylikos – stadione. Vieną savaitę snieglenčių kroso čempionė, kitą – lengvosios atletikos žvaigždė. O vasarą visai ne naujiena šią merginą išvysti Svencelėje, demonstruojančią gebėjimus su jėgos aitvarais ar vandenlentėmis. Tokia unikali ir įvairiapusiška sportininkė yra septyniolikmetė Modesta Morauskaitė.

Ši jauna vilnietė jau žinoma kaip daugkartinė Lietuvos čempionė, Europos jaunimo olimpinio festivalio 400 m rungties nugalėtoja ir viena perspektyviausių jaunųjų Lietuvos lengvaatlečų. Be pergalių bėgimo takelyje, Modesta skina laurus ir snieglenčių kroso varžybose. Na, o kas, kur, kaip ir kodėl paklausėme jos pačios.

– Papasakok apie save. Lengvoji atletika ir snieglentės? Kokių dar turi pomėgių, ką veiki laisvalaikiu?

– Lengvoji atletika vadinama visų sportų karaliene. Jos dėka esu tvirta mergina, todėl man nekyla jokių sunkumų leidžiant laiką su snieglentėmis ar jėgos aitvarais. Su snieglente galiu čiuožti visą dieną – kaip ir plaukti su aitvaru. Taip pat kartas nuo karto paplaukioju su vadinamąja vandenlete, kuri iš tiesų reikalauja nemažai jėgos ir ištvermės.  Lengvosios atletikos dėka išsiugdžiau ištvermę, jėgą ir kantrybę. Šios savybės man ypač reikalingos visose srityse. Štai šie keturi dalykai: lengvoji atletika, snieglentės, jėgos aitvarai ir  vandenletės yra mano gyvenimo dalis, mano pomėgis, darbas ir laisvalaikis.

– Tu ir lengvoji atletika. Kodėl pasirinkai būtent šią sporto šaką?

– Kodėl būtent ji? Nežinau, šis sportas mane traukė nuo pat mažų dienų. Visada klasėje būdavau viena greičiausių tiek tarp berniukų, tiek tarp mergaičių. Nuo pat vaikystės žiūrėdavau bėgimo varžybas, ir visada labai norėjau pabandyt, nes bėgti man buvo ir yra vienas malonumas.

– Ką jauti šiam sportui? Kas sunkiausia ir kas lengviausia tau lengvojoje atletikoje?

– Labiausiai patinka greičio pojūtis bėgant, pergalės skonis. Tam, kad tai suprastum, reikia pajausti. Man tai neatsiejama gyvenimo dalis. O sunkiausia – treniruotės kurios reikalauja ryžto, kantrybės ir ištvermės. Šiame sporte nieko lengvo nėra. Lengvoji atletika tai darbas, o dirbti nėra lengva. Geriausias jausmas – po sunkios treniruotės, kai viską padarau taip, kaip reikia, tuomet jaučiuosi savimi patenkinta.

– Kokie ateities planai susiję su šia sporto šaka?

– Ateities planuose Rio de Žaneiras. Tai yra mano didžiausias tikslas ir svajonė!Be lengvosios atletikos, Modesta intensyviai užsiiminėja snieglenčių sportu. Šioje sporto šakoje mergina save atrado būdama vos šešerių metų. Tuo tarpu bėgimo batelius lengvosios atletikos treniruotėje išbandė būdama dvylikos. Kas tokią mažą mergaitę paskatino išbandyti snieglentę?

– Tu ir snieglentė. Kaip atsidūrei šiame sporte?

– Turiu nuostabius tėvelius, kurių dėka esu tiek daug pasiekusi. Čiuožti su snieglente pastūmėjo tėvelis. Jis atlieka ne tik tėčio, bet ir trenerio pareigas. Žinoma, aš ir pati degiau noru išmokti čiuožti.  Tačiau, jei ne tėčio įtaka, nežinia, kaip būtų dabar.

– Koks didžiausias tavo pasiekimas šiame žiemos sporte?

– 2012 metų pasaulio jaunimo čempionate užėmiau 19 vietą. Tai yra pakankamai aukštas rezultatas lietuviams.

– Kokie ateities planai?

– Ateityje planuojamos ir olimpinės varžybos. Galbūt ne 2014-aisiais Sočyje, bet 2018-aisiais metais Pjongčange būtų įdomu sudalyvauti.

– O dabar palyginkime šias labai skirtingas sporto šakas. Kur jautiesi labiau savimi pasitikinti? Kur turi daugiau pasiekimų?

– Tai yra dvi visiškai skirtingos sporto šakos. Abi turi pliusų ir minusų, tačiau kiekviena mane traukia ir žavi savaip. Nors daugiau pasiekimų turiu lengvojoje atletikoje, tai dar nereiškia, jog ši sporto šaka man mielesnė. Tiek be jos, tiek be snieglenčių neįsivaizduoju savo gyvenimo.

Foto iš asmeninio M.Morauskaitės archyvo

– Ar lengvosios atletikos trenerė neprieštarauja tavo ekstremaliai veiklai?

– Iš pradžių prieštaravo. Bet supratusi, jog nieko nepakeis, su tuo susitaikė.

– Ar tiesa yra sklandantys gandai, jog turi pakvietimą į Sočio žiemos olimpiadą?

– Oficialaus pakvietimo neturiu, arba apie jį nieko nežinau (šypsosi).Tad manau, jog šias žaidynes stebėsiu per televizorių. Na, o kaip minėjau, dėsiu visas pastangas ir sieksiu kelialapio į Rio de Žaneirą!

– Kur treniruojiesi su snieglente?

– Kol lauke sniego dar nėra, puiki vieta treniruotėms yra Druskininkų uždara slidinėjimo trasa. Kai tik paspaudžia šaltukas ir prisninga keliaujam į Ignaliną.  Vilniuje turime Liepkalnį, o kartais išvykstame į Latviją.  Tenka ir kalnuose pabuvoti, nes ten nepalyginamai geresnės sąlygos treniruotėms.

– Ride in Baltics. Paaiškink, kas čia per reikalas ir kaip tu su juo susijus?

– Tai yra Baltijos šalių turas, kuriame vyksta „slope style“ varžybos. Tai reiškia, jog  atliekami įvairūs triukai šokant nuo tramplynų, ar važiuojant per įvairias figūras. Turas vyksta trijose šalyse ir kiekvienas etapas vyksta vis kitos šalies snieglenčių parke. Aš taip pat dalyvauju šiose varžybose.

– Ir kaip sekasi?

– Na, praėjusiais metais dalyvavau tik viename ture. O šiemet kol kas jie buvo tik du. Tad dabar, jei neklystu, bendroje įskaitoje esu šeštoje pozicijoje.

– Sportininkė, dalyvaujanti ir žiemos, ir vasaros olimpiadose. Ar tai įmanoma? Galbūt žinai daugiau tokių sportininkų pasaulyje, kurie kovotų dėl medalių tiek ant sniego, tiek saulėtame stadione?

– Manau, kad viskas yra įmanoma, kai labai nori ir stengiesi dėl to. Iš tiesų nežinau sportininkų, kurie dalyvautų tiek žiemos, tiek vasaros olimpiadose. Tačiau kodėl nepabandžius? Žiemos ir vasaros olimpiadas  skiria dveji metai. Todėl manau, kad jeigu pavyksta viską susiderinti, išeitų sudalyvauti visur.

– Na, o dabar apie rojų. Jėgos aitvarų ir burlenčių rojus Lietuvoje – Svencelė. Kaip dažnai ten lankaisi ir ką veiki?

– 2012 metais Svencelėje praleidau visą vasarą. Svencelė – rojus žemėje. Iš čia saulėtą dieną kuo puikiausiai kitoje pusėje matosi negyvosios kopos. Netgi kyla jausmas, jog esi ne Lietuvoj.  Visą praėjusią vasarą dirbau jėgos aitvarų instruktore, plaukiojau su jėgos aitvarais, leidau laiką su draugais. Nuotykiai ir ten praleistas laikas palieka neišdildomų įspūdžių!

– Užsiminei, jog šią savaitę išvyksti į Kanadą. Ką ten darysi?

– Vykstu į varžybas, į pasaulio čempionatą. Taip pat tobulinti įgudžių snieglenčių kroso rungtyje. Į šias varžybas susirinks visas snieglentininkų elitas! Man bus didelė garbė ne tiek sudalyvauti, kiek pamatyti, pabūti šalia aukščiausio lygo sportininkų! Nesitikiu  jokių aukštų rezultatų, juk mes dar visiški naujokai šioje sporto šakoje. Šiuo metu lietuviams svarbiausia yra sudalyvauti ir parodyti pasauliui,  kad auga nauji sportininkai, kurie galbūt po kelerių metų galės kovoti dėl aukštų pozicijų.