Xteam elektroninė parduotuvė
Pagrindinis > Archyvas > Xteam.lt žygis Gruzijoje > Xteam.lt keturračių žygio Kaukazo takais blogas (II dalis/ video)

Naujienos

Xteam.lt keturračių žygio Kaukazo takais blogas (II dalis/ video)

2009-09-24

Autorius:Jonas Dukšta

Foto:xteam.lt

6 diena. Po Svanetiją 

Šiandien mūsų planas buvo kuo daugiau pasižvalgyti po Svanetiją, nukakti į jos sostinę Mestia, aplankyti Svanų muziejų bei užkopti keturračiais kuo arčiau Ušguli kalno. Manėm, jog galim grįžti sutemus, todėl ryte išėjome pasižvalgyti po aukščiausiai Europoje įsikūrusią gyvenamą vietą- Ušguli, aplankyti garsius svanų bokštus. Taigi, gerą valandėlę pasibastę ir prisirinkę įspūdžių,  grįžtame į viešbutį.
 Čia mus pasitinka UAZ-ikas ir kareiviškai apsirengę, ginkluoti žmonės. Prisistato vietos policininkais. Klausia, ar važiuosime į Mestia. Gandonešis veikia!

Patvirtinę, jog tikrai ten važiuosime. Sužinome,kad jie mus lydės. Anot policijos, šis kelias nėra saugus ir kartas nuo karto pasitaiko ginkluotų incidentų. Paklausėme, ar spės paskui mus. Jie tik nusijuokė is pasakė, kad jokių problemų. Taigi, išvažiavome iš Ušguli. Iki Mestia apie 60 km. Aidas sugalvojo “paslaidint”(pasivažinėt kalneliais). Klydo. Ryte didžiulė rasa, o kalneliai gan statūs ir aukšti.  Smarkiai užlekęs aukštyn, apsisukęs ir pasileidęs žemyn motociklas tapo nebevaldomas. Nuspaudus stabdžius keturratis, įgavęs pagreitį, čiuozė it rogutės per sniegą. Stovėjau su Valium  netekęs žado. Matau, kaip Aidas ieško stulpo, kuris atrodė vienintelis gali jį išgelbėti. Apačioj skardis. Nežinau, ar Aido meistriškumas stabdant ar dievo rankai prisilietus motociklas sustojo.

Aidas, nusiėmęs šalmą,  atrodė baltas kaip popierius. Ištarė tik: duokit cigaretę
(nerūkantis!)
Taigi, važiuodami ramiai, besigrožėdami kalnų vazdais, pasiekėme Mestia. Mus lydinčių  policininkų kol kas nematėme. Atvažiavę į Mestia, patraukėme į Svanų muziejų. Muziejaus administracijai iškilmingai  pristatėme savo kelionės simbolį – marškinėlius su joje vaizduojamom Lietuvos ir Gruzijos šalių vėliavom bei Kaukazo kalnais riedančiu kvadu. Pažadėta marškinėlius pakabinti lankytojams matomoje vietoje. Čia pažiūrėti tikrai buvo ką, nes visos Gruzijos vertybės,  saugant nuo užpuolikų, buvo vežamos į sunkiai paisiekiamą Svanetiją, kol galų gale atsidūrė Mestios muziejuje. 

Foto:xteam.lt

Prabuvę  apie 2 valandas, išėję ir sėdę ant keturračių pamatėme atvažiuojančius mūsų “lydėtojus” su UAZ-iku. Pagaliau ir jie pasiekė Mestia! Tolesnis dienos tikslas buvo pakilti į didžiulį kalną,  kuris yra greta Svanetijos sostinės. Nuo jo atsiveria puikus vazdas į Užbą, vieną didžiausių Gruzijos viršukalnių. Kilome apie 10 km. stačiu ir siauru keliuku.Vaizdas nuo kalno tikrai buvo vertas to.Užba, kitos viršūnės šalia, viršuje esantys ežerėliai, kurie kažkodėl vadinami lagūnomis.Visa tai susilieja į vieną nepakartojamą visumą.

Radę aukščiausią vietą, šiek tiek užkrimtę, įsmeigėme Lietuvos vėliavėlę ir  pajudėjome žemyn.
 Tiesa, teko paremontuoti keturračius. Nuo užteršto radiatoriaus ir viršuje išretėjusio oro užkaito mano ATV variklis, o besileidžiant Aidui ratą pradūrė įsmigęs aštrus akmuo. Kiek pavažiavus tas pats nutiko ir Ryčiui, ir Valdui. Taigi, grįžinėjome į Ušguli visiškoje tamsoje.Vokiečių turistų Guest House nebuvo daug, mums paliko vieną kambarį,  kuriame apsigyvenome penkiese. Vakarienė. Poilsis. 

7 diena. Nakuraleshi!
 

Palikome Ušguli anksti ryte. Planas buvo nusigauti iki Nakuraleshi. Tai vieno iš mūsų draugų Gruzijoje gimtinė. Tiesa, prieš tai turėjome užsukti į Okureshi kaimelį,  kuriame auga pati brangiausia Gruzijoje vynuogių rūšis- Usachelouri (butelis Usachelouri vyno kainuoja apie 150 larių). Ten esame laukiami.
 Off road-as. Judame link Lentekhi. Šiek tiek atsilikę ir sustoję su Aidu žvalgomės į žemėlapį. Sustoja raudonas mikroautobusas. Išlipa labai daug žmonių ir…viena lietuvė.

Foto:xteam.lt

Pasirodo, pamačiusi LT veliavėles ant keturračių,  suprato, kad važiuoja lietuviai. Ji ištekėjusi už ukrainiečio laimingai gyvena JAV. Po daugelio metų surado tėvą Svanetijoje ir čia atvyko paviešėti.Taigi, foto atsiminimui, malonus bendravimas ir atsisveikinimas. Dar sutikome ispaną keliaujantį dviračiu. Keista, nes dviratį turbūt dažniau tenka nešti nei juo važiuoti.  Vėl “geras benzinas” Lentekhi. Pasipildę kuro, judame toliau. Vėl keliasdešimt kilometrų  asfalto. Nežinau, ar nuovargis, ar kas, bet klausiame vietinių kaip pasiekti Okuraleshi.

Visi mums rodo viena kryptimi. Ja ir judame. Nerealus off road-as į statų kalną. Jau nuvažiavome apie 150 km ir ši paskutinė 30 km atkarpa stačiu siauru žvyrkeliu į kalnus– tikras pasimėgavimas. Pasiekiame kaimelį. Jis kažkodėl tuščias. Nė vieno žmogaus. Valdas nuvažiuoja į kaimuko pakraštį ir grįžęs sako matęs piemenį, bet ir tas išsigandęs pabėgo. Išjungiame variklius ir laukiame. Juk vistiek kažkas prieis.
 Tikrai, matome prieinant vyriškį. Jis mums paaiškino, kad atvažiavome į Nakuraleshi.
 
X failai kažkokie. O tai kur Okuraleshi? Jis mums paaiškina, kad Okuraleshi išvis nėra.Yra Okureshi,o kadangi mes klausinejome Okuraleshi mums ir rodė Nakuraleshi
. Taigi, liksim neragavę išsvajoto vyno. Draugo gimtinė nenuvylė. Buvome apgyvendinti didžiuliame name. Pirkome ėriuką, iš kurio greitai buvo paruoštas šašlykas ir chashlama. Atsirado ir vietinio vyno. Istorija daugelį detalių nutyli, bet vakaras buvo labai linksmas…….
  

8 diena. Kutaisis
 

Rytas.Visas kaimas mus is
šlydi. Užvažiuojame ant kalno, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas. Čia užkandame ir, palydimi vietinių, judame toliau. Dienos tikslaus maršruto nusistatę neturime. Planuose tik dar po 1 dienos pasiekti Vardzia (miestą olose). Leidžiamės kalnų keliukais pasipildydami vandens atsargas. Pasiekiame asfaltą. Judame į Kutaisį, ten mūsų laukia kolega gruzinas Akaki. Visi galvojame apie vietinės virtuvės pasididžiavimą “chinkali”.
 Paskambiname Akaki ir paklausiame, kur Kutaisyje skaniausi “chinkali”.

Susitariame susitikti restoranėlyje “Dom Chinkali’. Įvažiavę į Kutaisį mes sustabdomi policijos. Kadangi mes esam jau žinomi, policijos ekipažo lydymas xteam.lt keturratininkų eskortas važiuoja į “Dom chinkali”
. Čia pavalgome, o restorano šeimininkas padovanoja mums 5 litrus  “Saperavi” vyno.
 Akaki, kaip tikras gruzinas, niekur mūsų neišleidžia. Kol keturračiai statomi į jo garažą,  prisistato turbūt pusė miesto vaikų. Tenka atsakyti į gana keistokus klausimus. Pavyzdžiui, kieno pravažumas geresnis BMW X5 ar ketturračio? Populiarumu skųstis negalime. Tiesa, žmonės nustebina dar tuo, kad jie žino mūsų maršrutą. Žino, kur važiavome, kur nepravažiavome. Gandonešis veikia! Taigi 7 važiavimo diena baigėsi. Ryt laukia apie 250 km kalnų keliais. Reikia gerai pailsėti. 

9 diena. Vardzia ir armėnų viešbutis
 

Kėlėmės anksti. Išvažiuojant vėl prisistato vaikai. Pabendraujam. Nuotaiką gadina prasidedantis lietus. Judame link kalnų perėjos. Kylame. Lietus tai užeina, tai praeina. Pakilę į kalną, pamatome piemenų trobelę. Sustojame pasigrožėti. Pakalbiname piemenis. Žvilgtelėję trobelės vidun, matome,  kad mums jau ruošiamas stalas. Artėja didžiuliai lietaus debesys. Taigi užeinam į piemenų trobelę,  sėdam prie stalo. Ragaujame sūrio, varškės. Skonis tikrai geras. Pakalbiname piemenis. Bandoje 100 karvių. 

Foto:xteam.lt

Pavadinti šiuos žmones piemenimis nėra visiškai teisinga. Jie karvių negano. Jie jas melžia ir gamina varškę bei sūrius. Karves gano šunys. Jos kasdien 17.30 pareina į aptvarą. Įdomumo dėlei reikia paminėti, jog gera karvė čia duoda apie 5 l pieno (LT tik leisgyvės tiek duoda). Klausomės pasakojimų apie karves puolančius vilkus ir meškas, bet lietus rimsta ir mums laikas judėti. Sėdame ant mocų ir pirmyn! Šiek tiek pavažiavę sustojame ties dar viena piemenų trobele. Jos šeimininkas negailėdamas gerų žoždių kartu sovietų armijoje tarnavusiems lietuviams,  paprašo litro benzino. Negi gaila?  Perėjoje mus užklumpa labai stiprus lietus ir rūkas. Persikėliame ir leidžiamės. Leidžiamės tikrai ralio tempu ir gana greitai pasiekiame Akalcichę. Iki Vardzios lieka tik 50 km. Pirmame miestelyje po Akalcichės akį patraukia “importinių”jaunuolių porelė.

Pristabdau motociklą. Klaust norėjau lietuviškai, bet, nenorėdamas apsijuokti, išlemenau: Were are you from? Mergina, pamačiusi Lietuvos vėliavėlę greit atsakė: O! lietuviai!
Agnė ir Dalius atvažiavo į Gruziją užkopti į Kazbeką, dabar traukia į Vardzią. Sodiname juos ant keturračių ir judam toliau.Vardzijoje mus pasitinka stiprus lietus. Tai ne blogiausia. Palapinės permirkę, o viešbučiai užimti arba remontuojami. Lieka vienintelė išeitis grįžti atgal 10 km iki kažkokio kaimelio, kur armėnai turi “viešbutį”. Kabutės ne šiaip sau. Vakaras pilnas įspūdžių. Susispraudžiame į du kambarius. Kartu su naujais pažystamais lietuviais alpinistais pasigaminame vakarienę.  Aplinka neleidžia nuobodžiauti.

Temos pokalbiui gimsta čia pat. Rodos tokios betvarkės nebuvo niekur Gruzijoje. O pripratus prie gruzinų svetingumo, ši viešnagė atrodo, švelniai tariant,  keistai. Aplink zuja nesiprausę vaikai. Čia niekas nieko neremontavo daug metų. Tiesa,  kambariai dažyti, bet ne daugiau. Lauke pilna šiukšlių, namas apgriuvęs, niekas nieko nedaro ir nėra jokių problemų.
 Įdomiausia, kai šeimininkė paprašė sumokėti už kambarį apie 1 val nakties. Visi miegojome, o ji atėjo ir ramiai paprašė sumokėti. Paaiškinimai, kad naktis ir taip niekas nedaro čia niekam neidomūs. Mokėk ir viskas. Pamanėme, jog moteriškė girta gal ir ryte užmirš. Sakom reikia nufotografuoti kai pinigus duosime. Kilo isterija. Sukviete visus dar gyvus armėnus. Dėl ramaus miego teko sumokėt.

Foto:xteam.lt

10 diena. Paskutinis etapas 

Ryte kuo skubiau palikome “prabangų” viešbutį. Laukė apie 250 km kalnų keliais. Nulėkėme iki Vardzios. Sutikome pora estų keliaujančių dviračiais. Atsisveikinome su Agne ir Daliumi ir, juos palikę, pajudėjome link Achalcikės, o iš ten į Batumi. Pervažiavus perėją,  keli priverstiniai sustojimai Sairme kurorte. Pradurtos padangos.
 Kadangi padangų reanimatorius Valius jau gana įgudęs, užtrunkame vos kelias minutes. Lietus tai užeina, tai praeina, bet važiuojame tikrai greitu tempu.

Likus iki Batumio apie 80 km žvalgausi atgal, bet nematau nei Valiaus, nei Aido. Kiek palaukęs apsisuku. Pavažiavęs gerą galą atgalios,  pamatau abu stovinčius ant kelio. Pasirodo Aidas slydo, trenkėsi į uolą ir apvirto. Visa laimė, jog gale važiavęs Valius pamatė jį po užvirtusiu keturračiu.
 Teko pasitelkt visas jėgas ir nustumt nelengvą transporto priemonę. Labai rimto nieko nenutiko. Tik sumušta ranka ir petys, neskaitant aplaužyto keturračio ir suplėšytos striukės. Suvaržėme keturračio  plastmases, dėl skaudančios rankos ir peties Batumi labai saugiu tempu pasiekėme jau sutemus… 

11 diena. Batumio muitinė
 

Čia sužinojome, kad norint mums išsivežti keturračius namo, teks važiuoti į tą pačią muitinę, kur juos ir įsivežėm-Tbilisio muitinė. Esam lengvam šoke, bet nėra nieko neišsprendžiamo. Sprendėme ilgai. Kelis kartus važinėjome maršrutu: terminalas-muitinė ir muitinė–terminalas.Sukrovėme keturračius į fūrą . Praktiškai visus mūsų reikalus išsprendė nežinia iš kur atsiradęs muitinės tarpininkas (brokeris) Irakli-s. Jis tikrai mums padarė viską, ką gali. Sužinojęs, jog mums gali niekaip nepavykti susitvarkyti dokumentų Batumyje, jis pasitelkė savo ryšius turizmo departamente ir po keleto skambučių, vėlgi, pro galines muitinės duris vėlų vakarą gavome dokumentus…
 

N-toji diena Lietuvoje
 

Pagaliau sulaukėme keturračių. Kartu su dokumentais gauname ir kelet
ą netikėtų popierėlių.

Bulgarų muitininkai priglaudė: 
       Vino s gruzinskimi banderolimi 0,750lx32 butilki
                                     
       Vino s gruzinskimi banderolimi 1,5 l   x 2 butilki
                                     
       Konjak s gruzinskimi banderolimi 0,5l x2 broja (net nezinau, kas tai) xteam




Atgal

SAVAITĖS PREKĖS