Žmonės- paukščiai arba amžina svajonė skraidyti (video)
2014-03-21
Autorius:xteam.lt
Egzistuoja daudybė skraidančių aparatų, kuriais žmogus gali skrieti milžinišku greičiu ar lėtai sklandyti danguje, pakilęs virš žemiško gyvenimo ir rūpesčių. Tačiau tik vienintelis aparatas, keliantis žmogų į orą, leidžia jam pasijusti panašiu į paukštį ir „dovanoja“ sparnus- tai deltaplanas (skraidyklė su plačiais trikampiais sparnais).
Dar prieš pusantro šimto metų pirmųjų deltaplanų prototipų konstruotojas bei bandytojas Otto Lilienthal sakė, kad pagrindinė sąlyga skrydžiui yra paukščio juslė, kurią įgauti galima tik dažnai praktikuojantis. Priešingai nei kiti ištroškę skraidyti drąsuoliai mokslininkas nešokinėjo nuo bokštų ar stogų, o visą dėmesį skyrė paukščio skrydžio studijoms. Mokslas neišgelbėjo Otto Lilienthal nuo žūties skrydžio metu, tačiau jo darbai ir studijos buvo reikšmingas postūmis kitiems mokslininkams bei aviatoriams.
Kaip nebūtų keista, deltaplano idėja atkeliavo iš kosmoso. Pirmasis panašus į deltaplaną sparnas, sukonstruotas NASA inžinieriaus Francis Rogallo, buvo skirtas kosminių aparatų grąžinimui į Žemę. Tačiau vėliau jis pakeistas įprastu parašiutu. Vėliau „Rogallo sparnas“ nedomino kosmoso tyrinėtojų, taip prasidėjo deltaplanų era.
Bėgant laikui tiek sparno forma, panaši į graikišką raidę delta, tiek metalinis karkasas keitėsi. Tačiau pats deltaplano veikimo principas liko toks pats. Šiuolaikinių aparatų sparnas yra išlenktas ir aptrauktas itin tvirtu sintetiniu audiniu. Sparno karkasas pagamintas iš lengvo diuraliuminio. Po sparnu pritvirtinta trapecija, leidžianti pilotui kabėti horizontalioje padėtyje. Deltaplanas valdomas žmogaus kūno judesių pagalba, svorį koncentruojant vienoje ar kitoje pusėje.
Lyginti deltaplaną su kitais skraidančiais aparatais gana keblu. Forma jis labiausiai panašus į sklandytuvą. Tačiau jo skrydžio charakteristika gana įspūdinga ir daugeliu parametrų lenkia žymiai populiaresnį parasparnį. Pažiūrėjus į aerodinaminius duomenis, deltaplanas kone prilygsta albatrosams, kurie gali nuskristi milžiniškus atstumus.
Šiandien didžiausias atstumas, nuskrietas deltaplanu, yra 764 kilometrai, maksimalus greitis- 130 km/h.
Lengva, tačiau tvirta deltaplano konstrukcija leidžia skraidyti tokiomis meteorologinėmis sąlygomis, kurios yra nepalankios parasparniams. Atsparumas perkrovoms (nuo -3G iki +6G) leidžia pilotui patikimai manevruoti esant itin sudėtingiausiomis sąlygomis. Sklęsdamas tik oro srovių srautais, deltaplanas gali pakilti į 6 kilometrų aukštį. Tačiau ir čia yra išimčių. 2004 metais „žmogumi-paukščiu“ pramintas Angelo dArrigo deltaplanu praskrido virš Everesto 9000 metrų aukštyje (tiesa, iki tam tikro momento jo deltaplaną tempė lėktuvas).
Pagrindinė skrydžių deltaplanais sąlyga- oro srovės, kurios būna dviejų tipų. Pirmasis- dinaminiai srautai, kurie susidaro oro srovėms judant kalnuotomis vietovėmis. Tokios oro srovės juda arti žemės paviršiaus. Antrasis- terminiai srautai, kylantys nuo įkatusio žemės paviršiaus ir galintys cirkuliuoti tūkstančių kilometrų aukštyje.
Dažiausiai šio sporto fanai buriasi kalnuotose vietovėse, kur yra palankiausios sąlygos skraidymui. Nepalankiose startui vietovėse pilotui įsibėgėti ir pakilti nuo žemės padeda specialiai tam pritaikytos gervės.
Pagrindinės priežastys, kodėl žmonės dažniau renkasi parasparnius nei deltaplanus: pirmoji- tai nemažas deltaplano svoris. Priklausomai nuo modelio jis gali siekti iki 35 kg ir daugiau. Antroji priežastis- didžiuliai gabaritai. Sulankstytas deltaplanas atrodo kaip 6 m ilgio rulonas.
Apie tai kaip jau po pirmojo skrydžio žmogus nustoja būti savimi ir sulig kiekvienais metais vis labiau tolsta nuo žemės, parašyta daug knygų ir susukta nemažai filmų. Yra vienintelis būdas šiai tiesai patikrinti- pabandyti skraidyti patiems.
